Ši mitinė būtybė lemia žmogaus gyvenimą jam gimstant.
Jos vardas giminiškas žodžiams: "palaiminti", "laimė", "lemti", "lemtis".
Todėl ji esanti ir gimdyvių globėja.
Sakmėse Laima prie kūdikio lopšio verpia likimo siūlą; jos ištarmę skelbia gegutė, antelė, gulbė.
Tai mirties deivė, numarinanti žmones.
Jos vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“.
Giltinė žudo geldama liežuviu.
•Liaudies padavimuose dažnai minima, kaip žmogus, norėdamas nutolinti besiartinančią mirtį, įvairių gudrybių pagalba stengdavosi ją apgauti – nukirpti Giltinei jos ilgus nagus ar dvišaką liežuvį.
•Dalis šių vaizdinių, kaip ir vėlesnis Giltinės vaizdavimas su dalgiu rankoje ir griaučių pavidalu, į Lietuvą atėjo iš krikščionybės. Vėlinių metu senovėje kai kuriose vietose Giltinė būdavo paminima kepanti paplotėlius, vėliau išdalinamus elgetoms, kad šie melstųsi už išėjusiuosius Anapilin.
Šios deivės yra kontrastingos.
Text
Laima
Giltinė atėjo išsivesti ligonio.
Mirties deivė vaizduota labai įvairiai, o jos dabar pateikiamas pavidalas – aukštas žmogaus skeletas su dalgiu rankose, suvargęs kūnas.