Kauno l.-d. „Šnekutis“
Psichologė Julita Nikoraitė
Patyčios - tai tyčinis ir pasikartojantis elgesys, kuriuo sąmoningai siekiama pažeminti arba įskaudinti kitą fiziškai ar emociškai silpnesnį asmenį.
Galimos patyčių formos darželyje
Fizinės patyčios
Kito mušimas, spardymas, daiktų gadinimas bei kiti tyčiniai ir skaudinantys fiziniai veiksmai.
Žodinės patyčios
Prasivardžiavimas, žeminantys ir skaudinantys žodžiai, nemalonios replikos ir kt.
Socialinės patyčios
Apkalbos, atstūmimas, ignoravimas, gandų skleidimas ir kt.
Pasikeitęs vaiko elgesys ir emocijos (vengimas įsitraukti į bendrą veiklą su kitais vaikais, užsisklendimas, nenoras eiti į darželį, padidėjęs nerimastingumas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi ar kt.).
Atsiradę mokymosi sunkumai (pvz.: suprastėję pasiekimai, sunkumai susikaupti, motyvacijos stoka ir kt.).
Psichosomatiniai nusiskundimai (pvz.: pykinimas, galvos, pilvo skausmai ar kiti fiziniai nusiskundimai, kai tam nėra fiziologinių priežasčių).
1. Pastebėję patyčias, iš karto jas stabdykite. Kalbėkite konkrečiai, ramiai bei užtikrintai
(pvz.: „Toks elgesys yra netinkamas, prašau sustoti“).
2. Pasikalbėkite su vaiku apie jo elgesį (be moralo, kaltinimo ar vertinimo):
Pasikvieskite vaiką į nuošalesnę vietą;
Jei reikia, skirkite šiek tiek laiko nusiraminimui (pokalbis nepavyks, jei vaikas ar jūs patys būsite nusiteikę priešiškai);
Paaiškinkinkite, kodėl toks vaiko elgesys yra netinkamas;
Paklauskite, kas vaiką paskatino šitaip elgtis, galbūt kartu rasite sprendimų, kad toks elgesys daugiau nepasikartotų;
Parodykite dėmesį vaiko jausmams. Neretai už patyčių slepiasi pyktis, nuoskaudos, baimė, nesaugumas ar panašūs jausmai. Padėkite vaikui juos suprasti bei rasti kitų būdų su jais tvarkytis;
Atkreipkite vaiko dėmesį į nuskriaustojo jausmus (pvz.: „Kitam vaikui skaudu girdėti tokius tavo žodžius...").
3. Nubrėžkite leistino elgesio ribas (pvz.: aptarkite, kaip reaguosite tuo atveju, jei
vaiko elgesys pasikartotų).
1. Užduokite atvirus klausimus (kas nutiko? kur? kada?, kaip?). Pokalbį veskite palengva, atsižvelgdami į vaiko būseną, „neužversdami“ jo visais klausimais iš karto.
2. Leiskite vaikui išsikalbėti, tačiau nespauskite atvirauti, jei šis nėra tam pasiruošęs. Galite vaiką pastiprinti: „Savo žodžiais papasakok man, kas atsitiko. Tai man padės geriau tave suprasti ir tau padėti“.
3. Kalbėkite ramiai, valdydami savo emocijas ir reakcijas (vaikui ir taip yra sunku, tad jis neturėtų "atlaikyti" ir jūsų emocijų).
4. Atspindėkite vaiko jausmus (pvz.: „Matau, kad tau skaudu“, „Natūralu, kad nuliūdai, kad buvo nemalonu...“, „Tau pikta...“ ir pan.).
5. Pastiprinkite vaiką už atsivėrimą (pvz.: „Suprantu, kad nėra lengva apie tai kalbėti...“ ir kt.).
6. Aiškiai susitarkite, kaip vaikui elgtis ateityje, jei patyčios pasikartotų (pvz.: atsitraukti, paprašyti skriaudėjo taip nesielgti, susirasti saugesnę žaidimo vietą, pranešti mokytojai ar kt.).
Stebėtojai taip pat yra patyčių dalyviai. Jų reakcijos (pvz.: juokas) neretai rodo pritarimą skriaudėjui bei paskatina tokio elgesio pasikartojimą ateityje.
Pasikalbėkite su vaikais, kaip jiems elgtis, pamačius netinkamą elgesį (pvz.: nesijuokti, padėti nuskriaustajam, pranešti apie tai mokytojai ar kt.).
Skriaudėjui tampa sunkiau tęsti patyčias, nesulaukus palaikymo iš aplinkinių.
Stebėkite, kokie motyvai slypi už netinkamo vaiko elgesio (pvz.: dėmesio siekimas, pykčio išraiška, siekis pakelti savo vertę ar kt.). Padėkite patenkinti šiuos poreikius kitais būdais.
Stebėkite, kaip vaikai elgiasi skirtingose vietose (pvz.: namuose, grupėje, lauke ir kt.). Patyčių gali būti daugiau ten, kur vaikų elgesys mažiau stebimas suaugusiųjų.
Stebėkite, kokiose situacijose dažniausiai kyla patyčios (pvz.: galbūt vaikas pradeda tyčiotis iš kitų tuomet, kai jam pačiam kas nors nesiseka).
Padėkite vaikui atpažinti netinkamą elgesį ir apie tai pranešti (pvz.: mokytojai, tėvams ar kt.)
Mokykite atskirti tyčinį elgesį (sąmoningas ir pasikartojantis noras pakenkti) nuo netyčinio (pvz.: kai kas nors netyčia užgauna, numeta daiktą ar kt.).
Paaiškinkite, kad kreipimasis pagalbos nėra tas pats, kas skundimas. Pirmuoju atveju mes siekiame apsaugoti save (arba kitą), o antruoju – pakenkti.
1. Mokykite vaiką socialiai priimtino elgesio: sustoti ir pagalvoti prieš imantis veiksmų, atsiklausti prieš veikiant, atsiprašyti netinkamai pasielgus, atpažinti kitų jausmus bei į juos atsižvelgti, paguosti, užjausti ir kt.
2. Mokykite tinkamų problemų ir konfliktų sprendimo būdų (pvz.: susitarti, ieškoti kompromisų, kreiptis pagalbos į suaugusįjį ar kt.).
3. Mokykite vaikus atskirti keršto ir savigynos sąvokas. Kai vaikas ginasi, jis gali sustabdyti skriaudėjo ranką, prisidengti savosiomis arba pasitraukti. Tačiau, jei vaikas duoda atgal, jis elgiasi taip pat, kaip skriaudėjas.
Atkreipkite dėmesį į kitų jausmus (pvz.: pasikalbėkite apie tai, kaip jaučiasi vaikai, kurių nepriima į žaidimą, kuriems neduoda rankos ir pan.).
Mokykite vaiką atpažinti ir įsivardinti kylančius jausmus (pvz.: „Aš pykstu, nes...“; „Aš nuliūdau, kai...“). Tik tada, kai vaikas įsisąmonina savo jausmus, jis gali juos kontroliuoti.
Mokykite tinkamų pykčio kontrolės ir nusiraminimo būdų (ramiai įkvėpti ir iškvėpti, stipriai suspausti ir atpalaiduoti kumščius, pasitraukti į ramią vietą ar kt.).
Savimi pasitikintis vaikas rečiau tampa patyčių auka ar skriaudėju.
Rodykite pavyzdį, kaip tinkamai spręsti kylančius konfliktus su aplinkiniais (pvz.: įvardinti savo jausmus ir poreikius be kaltinimų, bendradarbiauti ieškant problemų sprendimų ir kt.).
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip bendraujate su aplinkiniais ir pačiu vaiku (pvz.: ar nekalbate žeminančiai apie kitus, ar nekritikuojate jų išvaizdos, aprangos, ar jūsų kalboje nėra grubių, sarkastiškų pajuokavimų vaiko atžvilgiu ir kt.).
Atkreipkite dėmesį, ar vaiko aplinkoje nėra smurto (pvz.: televizijoje, kompiuteriniuose žaidimuose, vaiko auklėjime ir kt.).
psichologasdarzelyje@gmail.com