Virtuali paroda
Teritorija, kurioje įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro, vadinamo Derevnictva, žemė ir funkcionavo kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis su didele sodyba, sodais ir tvenkiniais. Dvaro įkūrėjas – didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Užmiestyje esančiame dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima. XVII a. viduryje dvaras prarado karališkąjį statusą. Jį valdė didikai Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Teritoriją supo dideli medžioklės plotai, per ją driekėsi maldininkų kelias į Vilniaus Kalvarijas. XVIII a. antrojoje pusėje dvaro valda padalyta į atskirus ir savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis, atitekusi Laterano kanauninkų vienuolių ordinui, pradėta vadinti Tuskulėnais, o kita buvusio dvaro dalis – Derevnictvos palivarku.
2/55
Vilniaus priemiesčio Antakalnio planas. 1807 m.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
3/55
Tuskulėnų dvaro užstatymo planas. 1939 m.
Lietuvos nacionalinis muziejus
4/55
Vilniaus apylinkės. Tuskulėnai. XX a. 4 deš. pr. Jano Bulhako fotografija
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
5/55
Vilniaus apylinkės. Tuskulėnai. XX a. 4 deš. pr. Jano Bulhako fotografija
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
6/55
Tuskulėnų dvaro rūmai
Iki šių dienų išlikę Tuskulėnų dvaro rūmai, pastatyti apie 1825 m. Rusijos imperijos Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo užsakymu. Rūmai yra vėlyvojo klasicizmo laikotarpio užmiesčio rezidencijos pavyzdys. Istorinių šaltinių duomenimis juos suprojektavo vienas iš klasicizmo pradininkų Lietuvoje, Vilniaus universiteto architektūros profesorius Karolis Podčašinkis.
Dešiniajame Neries krante stovintys Tuskulėnų rūmai pasižymi originalia tūrio kompozicija. Rūmai stačiakampio plano, vieno aukšto, su mezoninu, prie kurio iš abiejų pusių prigludusios mansardinės patalpos. Rūmų fasadai simetriški, santūrių formų, dekoruoti architektūros detalėmis.
7/55
Rytinio rūmų fasado, atsukto į Neries pusę, centrinės dalies frontonai buvo puošti augalinių motyvų lipdiniais, o ant stogo buvo trijų antikos mitologinių deivių – Dianos, Junonos ir Veneros – skulptūros, kurios buvo labai reta gyvenamųjų rūmų puošmena. Rūmų vidaus reprezentacinių salių sienos ir lubos buvo gausiai dekoruotos klasicizmo tapyba, o grindys dengtos skydiniu parketu. Patalpos buvo šildomos puošniais kokliais dekoruotomis krosnimis.
8/55
,,Vilniaus apylinkės. Tuskulionys“. XIX a.
L. P. Bišebua ir A. Adamo litografija pagal A. Žemaitį.
,,Vilniaus albumas: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių“. Vilnius: Vaga, 1987 m.
9/55
XIX a. pabaigoje rekonstruojant rūmus, buvo iš dalies pakeistos langų angos, pagrindinio įėjimo vieta, sunaikinti rytinio fasado lipdiniai ir virš frontono stovėjusios skulptūros.
Tuskulėnų dvaro rūmai. 1942–1943 m.
L. Antonovič-Bauer asmeninis archyvas
10/55
Tuskulėnų dvaro rūmai. 1942–1943 m.
L. Antonovič-Bauer asmeninis archyvas
11/55
Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko sovietų represinėms struktūroms NKVD (MVD). Netinkamai prižiūrimi rūmai prarado savo pirminį vaizdą.
Tuskulėnų dvaro rūmai. 1996 m.
Projektavimo ir restauravimo institutas
12/55
Tuskulėnų dvaro rūmai. 1996 m.
Projektavimo ir restauravimo institutas
13/55
2005–2008 m., remiantis istoriniais, ikonografiniais ir architektūriniais tyrimais, Tuskulėnų dvaro rūmai buvo restauruoti: sustiprintos konstrukcijos, atkurta pirminė plano struktūra, atidengta ir restauruota klasicizmo laikotarpio sienų ir lubų tapyba, rytinį frontoną vėl papuošė augalinių motyvų lipdiniai ir antikos deivių skulptūros.
14/55
Tuskulėnų dvaro rūmai. XXI a. 2 deš.
15/55
Tuskulėnų dvaro rūmai. XXI a. 2 deš.
Antikos deivių skulptūros ant Tuskulėnų dvaro rūmų. XXI a. 2 deš.
16/55
Tuskulėnų dvaro rūmai. XXI a. 2 deš.
Tuskulėnų dvaro rūmų sienų ir lubų tapyba. XXI a. 2 deš.
17/55
Antikos deivių skulptūros ant Tuskulėnų dvaro rūmų XXI a. 2 deš.
Tuskulėnų dvaro rūmai. XXI a. 2 deš.
18/55
Tuskulėnų dvaro rūmai. XXI a. 2 deš.
19/55
Tuskulėnų dvaro rūmai. XXI a. 2 deš.
20/55
Tuskulėnų dvaro oficina
Dvaro oficina pradėta statyti kartu su rūmais – XIX a. pirmojoje pusėje, o rekonstruota ir praplėsta XIX a. pabaigoje. Dabartinis pastatas – beveik šimtmetį trukusių statybų rezultatas. Visi statybos etapai turėjo įtakos išorės architektūros vientisumui.
Pastatą sudaro dvi atskiros, aiškiai apibrėžtos tūrinės dalys. Iš jų seniausia – klasicizmo stiliaus architekto Karolio Podčašinskio suprojektuota mūrinė oficinos dalis, skirta dvaro tarnams gyventi. Ši dalis dekoruota tokiais pačiais dekoro elementais kaip ir rūmai.
XIX a. pabaigoje pastatytas medinis priestatas, kuris išsiskiria originalia architektūra: sudėtingais karnizais, apvaliomis puskolonėmis ir tarp jų įrengtais aukštais langais. Iš plačių vartų pastato galuose spėjama, kad čia buvo ratinė arba arklidės.
21/55
Tuskulėnų dvaro oficina. 1930 m.
Lietuvos nacionalinis muziejus
22/55
1940 m. oficina kartu su Tuskulėnų dvaro rūmais buvo nacionalizuota, o 1944 m. atiteko represinėms struktūroms – NKVD (MVD). Vėliau erdvios vidaus patalpos buvo suskirstytos į nedidelius kambarėlius, o pastato išorę užgožė daugybė priestatų.
Tuskulėnų dvaro oficina. 1996 m.
Projektavimo ir restauravimo institutas
23/55
Tuskulėnų dvaro oficina. 1996 m.
Projektavimo ir restauravimo institutas
24/55
Tuskulėnų dvaro oficina. 1996 m.
Projektavimo ir restauravimo institutas
25/55
Tuskulėnų dvaro oficina. XXI a. 2 deš.
2005–2008 m. Tuskulėnų dvaro oficina restauruota. Atkurta pirminė plano struktūra, fasadai ir jų architektūros detalės.
26/55
Tuskulėnų dvaro oficina. XXI a. 2 deš.
27/55
Tuskulėnų dvaro oficina. XXI a. 2 deš.
28/55
Baltasis dvarelis
1866 m. caro generolas Aleksandras Losevas pasistatė medžioklės namelį. Tai buvo nedidelis, be ryškių stiliaus bruožų, nesudėtingos kompozicijos ir minimaliai dekoruotas vieno aukšto pastatas su rūsiu.
,,Losiuvkos panorama“ (Baltojo dvarelio panorama). 1934 m. Juozapo Kamarausko akvarelė
F. Valickio asmeninis archyvas
29/55
1928 m. inžinierius geodezininkas, Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Francišekas Valickis nupirko iš tuometinės savininkės Lidijos Minakovos apgriuvusį medžioklės namelį kartu su jam priklausančiais ūkiniais pastatais ir pritaikė jį šeimos vasarvietei. Pastatas buvo rekonstruotas: įstatyti nauji langai, įrengta medinė veranda, įvestas vanduo ir elektra. Prie rytinės pastato dalies pristatyta puošniais drožiniais puošta terasa. Šviesia spalva nudažytą namelį vietos gyventojai praminė Baltuoju dvareliu.
30/55
Baltasis dvarelis. XX a. 3–4 deš.
F. Valickio asmeninis archyvas
31/55
Valickių valdose buvo užveistas ir gerai prižiūrimas sodas, puoselėti gėlynai ir daržas. Ant šlaito suformuotoje terasoje buvo įrengtas ovalus sudėtingos kompozicijos gėlynas, prie kurio buvo galima nusileisti specialiai suprojektuotais laipteliais.
32/55
Baltasis dvarelis. XX a. 3–4 deš.
F. Valickio asmeninis archyvas
33/55
1944 m., Lietuvą reokupavus sovietams, Baltasis dvarelis buvo nacionalizuotas ir paverstas sovietinės partinės nomenklatūros vasarviete. Vėliau pastate veikė KGB darbuotojų vaikų darželis, buvo KGB karininkų butai.
34/55
Baltasis dvarelis. 1996 m.
Projektavimo ir restauravimo institutas
35/55
Baltasis dvarelis. 1996 m.
Projektavimo ir restauravimo institutas
36/55
Baltasis dvarelis. XXI a. 2 deš.
2005–2008 m. Baltasis dvarelis buvo restauruotas.
37/55
Baltasis dvarelis. XXI a. 2 deš.
38/55
Baltasis dvarelis. XXI a. 2 deš.
39/55
Restauruojant, pastato rūsyje aptikta vertinga XVII a. keramikos degimo krosnis. Manoma, kad būtent šioje krosnyje degtos statybinės medžiagos buvo gabenamos per Neries upę į tuo metu kitame krante statomos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir vienuolyno statybvietę.
D. Strazdo asmenins archyvas
XVII a. statybinės keramikos degimo krosnis.
40/55
Šv. Teresės koplytėlė
1930–1931 m. Tuskulėnų dvaro teritorijoje, šalia Baltojo dvarelio, F. Valickis savo tėvų atminimui pastatė Šv. Teresės koplytėlę. Statybų konsultantas ir koplytėlės interjero autorius buvo garsus Vilniaus skulptorius Petras Hermanovičius. Ši darnių proporcijų, kompaktiško tūrio koplytėlė su puošybos elementais yra unikalus prieškario monolitinio gelžbetonio statinys. Ant keraminėmis čerpėmis dengto koplytėlės stogo buvo pastatyta nedidelė varpinė su paauksuotu kryžiumi. Virš altoriaus buvo įkomponuotas dailininko Marijono Kulešo aliejumi tapytas Šv. Teresės paveikslas, kabėjo puošnus šviestuvas. Šalimais koplytėlės buvo įrengta poilsio aikštelė su suoliuku.
41/55
,,Koplyčia“. 1931 m. Adomo Miendzyblockio akvarelė
F. Valickio asmeninis archyvas
42/55
Šv. Teresės koplytėlės šventinimo iškilmės. 1931 m. rugsėjo 17 d.
1931 m. rugsėjo 17 d., gavus Vilniaus arkivyskupo metropolito leidimą, koplytėlė buvo pašventinta ir iškilmingai atidaryta. Savaitgaliais čia į pamaldas rinkdavosi netoliese gyvenantys katalikai.
F. Valickio asmeninis archyvas
43/55
Šv. Teresės koplytėlės šventinimo iškilmės. 1931 m. rugsėjo 17 d.
F. Valickio asmeninis archyvas
44/55
Šv. Teresės koplytėlė 1996 m.
1944 m. nacionalizavus Baltąjį dvarelį, Šv. Teresės koplytėlė buvo apleista ir prarado savo sakralinę funkciją.
Projektavimo ir restauravimo institutas
45/55
2005–2008 m. koplytėlė restauruota, atkurtas jos altorius ir varpinės kryžius.
Šv. Teresės koplytėlė. XXI a. 2 deš.
46/55
Koplyčia-kolumbariumas
Koplyčia-kolumbariumas yra pilkapio formos požeminis statinys. Jo viduje įrengta kūgio formos koplyčia ir ją juosianti kriptų galerija, skirta palaikų palaidojimui. Čia 1944–1947 m. NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje nužudytų ir Tuskulėnų dvaro teritorijoje surastų 717 žmonių palaikai amžinojo poilsio atgulė 2004 metų Vėlinių dieną.
47/55
Koplyčios-kolumbariumo projekto autoriai yra Vytautas Edmundas Čekanauskas, Algirdas Umbrasas, Lina Masliukienė, Gitenis Umbrasas, Gediminas Karalius, Marius Šaliamoras ir Jūras Balkevičius. Pastato projektavimo darbai buvo pradėti 1996 m., pastatyta per 2003–2004 m.
Koplyčios-kolumbariumo statyba. XXI a. 1 deš.
48/55
Architekto Mariaus Prano Šaliamoro asmeninis archyvas.
Koplyčia-kolumbariumas. XXI a. 2 deš.
49/55
Karsteliai su palaikais koplyčioje-kolumbariume. XXI a. 1 deš.
50/55
Skliautinė mozaika „Trejybė“. XXI a. 1 deš.
2009 m. koplyčios-kolumbariumo kupolą papuošė tapytojo monumentalisto G. Umbraso skliautinė mozaika „Trejybė“, kurioje susijungia trijų paukščių – gulbės, sakalo ir pelėdos sparnai, simbolizuojantys likimą, laimę ir laisvę.
51/55
Gedimino Karaliaus skulptūra „Kančių karūna“. XXI a. 2 deš.
Tais pačiais metais pilkapio formos kalvą vainikavo skulptoriaus Gedimino Karaliaus sukurta karūna.
52/55
Šis memorialinės ir sakralinės paskirties statinys suprojektuotas atsižvelgiant į aplinkos reljefo specifiką – nuo parko pusės jis matomas kaip pilkapio formos kalva, o jos stačiame šlaite nuo upės pusės įrengtas pagrindinis įėjimas su įgilintu portalu. Pagrindinė statinio medžiaga – betonas, kuris naudotas kaip konstrukcija ir dekoras: yra tinkamiausia požeminiam pastatui dėl savo ilgaamžiškumo ir simbolizuoja tragišką palaidotų žmonių likimą.
53/55
Koplyčia-kolumbariumas. XXI a. 2 deš.
54/55
Parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai
Elena Matulionienė, Aleksandras Nesvat, Beata Stanevičienė ir Dovilė Lauraitienė.
Atsiliepimus, turimą papildomą informaciją prašome siųsti el. paštu elena.matulioniene@genocid.lt
