Lietuvių tautinis kostiumas

Žemaitija

Žemaitija – amžina Aukštaičių priešprieša. Žiūrint į jų audinius, kartais atrodo, kad aukštaitėms ir žemaitėms buvo duoti tokie pat siūlai, tokie pat dažai, tačiau jos ėmė ir specialiai viską išaudė taip, kad kuo labiau skirtųsi vienos nuo kitų.

Žemaičių drabužis – sudėtingas.
Spalvos: raudona, žalia, violetinė, ruda, balta.

Vienas būdingiausių bruožų – spalvų ryškumas, raštų ir dryžių dekoratyvumas.

Žemaičių drabužiai išsiskiria tarp kitų regionų ypač stipriais ir efektingais spalvų ritmais. Jie turi kažką bendro su to krašto dainomis, kuriose stiprų vedantį balsą paremia ne mažiau galingas pritarimas.

Ypač ryškių ir sodrių spalvų buvo Šiaurės Žemaitijos audiniai. Pati mėgstamiausia spalva – raudona. Kitas ryškus žemaičių išeiginio kostiumo elementas – raudonai – baltai languotos skaros.

Žemaitijoje labiausiai mėgstami buvo gintaro karoliai.

Žemaičiai vyrai XIX amžiaus viduryje vilkėjo Vakarų Lietuvai būdingomis sermėgomis nuo liemens durtais skvernais, gausiai rauktais arba klostytais nugaroje.

Aukštaitija

Aukštaičių drabužiai gana kuklūs. Savo forma, audimo būdu, raštais ir šviesiomis spalvomis jie yra vieni seniausių.

Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, liaudies drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį XIX amžiuje rašiusiems autoriams sukeldavo baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai.

Ypatingas aukštaitės kostiumo elementas, išlikęs nuo viduramžių – nuometas, kurį ryšėdavo ištekėjusios moterys.

Aukštaičių drabužių raštai saikingi: languoti, dryžuoti arba lygūs, kartais naudojamas saikingas raštas.

Mėgstamos spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta.

Aukštaičių vyrų išeiginis kostiumas – tai raitelio apranga: ilgos kelnės, auliniai batai, virš drobinių marškinių vilkima nedažyto milo – pilka, rusva, o Rytų Aukštaitijoje tamsiai ruda – sermėga.

Dzūkija

Dzūkijos regione kaimiečiai vilkėjo namų darbo drabužiais ilgiau negu kitose Lietuvos vietose. Dzūkių išeiginius rūbus puošė ne tik audimo raštai, bet ir prabangiai atrodantys įvairiais būdais daryti nėriniai, balti ir spalvoti siuvinėjimai.

Dzūkijoje labai svarbi moterų ir vyrų kostiumo dalis – juostos, kurias ryšėdavo tiek moterys, tiek vyrai.

Dzūkės labai vertino koralo karolius: buvo paplitę smulkūs, daugiaeiliai kaklo papuošalai. Tokių neturinčios nešiojo spalvotus stiklinius karolius.

Svarbiausias išeiginis vyro drabužis buvo sermėga. XIX a. pabaigoje ją pakeitė trumpas švarkas.

Suvalkija

XIX a. Suvalkijoje gyveno daug pasiturinčių valstiečių. Jų išeiginiai drabužiai buvo siuvami iš puikios kokybės naminių ir fabrikinių audinių. Kostiumuose senos vietinės tradicijos dažnai būdavo praturtinamos naujomis idėjomis, perimtomis iš miestų bei dvarų kultūros.

Kapsų tautiniai drabužiai tai lyg darnus zanavykiškų ir dzūkiškų junginys. Audeklų margumo bei žvaigždėtumo bruožai paimti iš dzūkų, o tulpių įvairumas – iš zanavykų. Kapsų drabužiai šviesoki ir spalvingi.

Zanavykų tautiniai drabužiai yra vieni puošniausių savo raštais, spalvomis ir pasiuvimu. Jie tamsoki.

Pati įspūdingiausia suvalkietės kostiumo dalis – prijuostė. Senovines baltas prijuostes XIX a. viduryje pakeitė spalvotos kaišytinės.

Suvalkiečių vyrai vilkėjo šviesaus milo sermėgomis, pasiūtomis pagal madą, būdingą beveik visai vakarinei Lietuvos pusei: nuo liemens kirptomis, su klostėmis užpakalyje.

Mažoji Lietuva

arba

 Klaipėdos kraštas

Mažosios Lietuvos moterų tautiniai drabužiai turi pačius seniausius drabužių bruožus.

Šio krašto lietuviai, konservatyvūs ir labai prisirišę prie savų tradicijų, mėgo dėvėti pačius senoviškiausius drabužius. Jų spalvos tamsokos.

Vokiečių autoriai pasakojo, kad šiame krašte žmonės rengiasi keistai ir egzotiškai, o jų rūbai kažkuo primena Rytus.

Prijuostės dėvėtos lininės. Baltame jų dugne būdavo įaudžiami raudoni raštai, sudaryti iš geometrinių ir  augalinių elementų.

Švarkeliai, kuriuos kaip ir liemenes dažnai matome XIX amžiaus piešiniuose, buvo taip pat prigludę, neilgi, pasiūti iš vienspalvio, ypač šiame regione mėgto tamsiai mėlyno audinio.

Lietuvininkai vyrai gana anksti, jau XIX a. pirmojoje pusėje pradėjo sekti vakarietiškomis madomis. Dažnas rinkosi trumpas kelnes, megztas puskojines ir pusbačius, o juosdavosi odiniais arba siuvinėtais diržais.