Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

K

G

B

s

e

k

i

m

o

b

ū

d

a

i

i

r

p

r

s

i

e

m

o

n

ė

virtuali paroda

SSRS saugumo struktūrų įkūrėjas

ir pirmasis vadovas Feliksas Dzeržinskis

parodos peržiūrai spauskite mygtuką į dešinę

Sovietų Sąjungoje ir jos sudėtyje esančioje okupuotoje Lietuvoje vyravęs totalitarinis režimas negalėjo apseiti be nuolatinės savo piliečių kontrolės. Šį darbą uoliai atliko 1954 m. įkurtas Valstybės saugumo komitetas (KGB), veiklos principus perėmęs iš savo pirmtako – Ypatingosios komisijos (ČK), įkurtos Rusijoje 1917 m., ir vėliau jos veiklą pratęsusių NKGB, MGB, MVD. Lietuvoje KGB tapo svarbiausiu okupacinės valdžios įrankiu, visuomenę laikančiu nuolatinės baimės atmosferoje, vykdančiu represijas ir taip užtikrinančiu paklusnumą. Pagrindinės KGB užduotys buvo užsienio žvalgyba, kova su užsienio specialiųjų tarnybų žvalgomąja ir ardomąja veikla (kontržvalgyba), kova su vadinamuoju nacionalizmu ir antisovietine veikla tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. KGB įvairiais būdais sekė vadinamuosius nelojalius sovietinei santvarkai piliečius, ypač daug dėmesio skyrė buvusiems politkaliniams, tremtiniams, dvasininkams, disidentams. Griežtai kontroliavo vykstančiuosius į užsienį ir atvykstančius iš jo, palaikančius ryšius su išeivija, tikrino laiškus ir siuntinius, klausėsi telefono pokalbių. KGB agentai veikė aukštųjų ir profesinių mokyklų, mokslo, meno, sporto ir kitokių organizacijų kolektyvuose, tarp pramonės įmonių darbininkų. Ši žinyba siekė visiškai kontroliuoti visuomenę, paversti ją paklusnia, beveide mase, be prieštaravimų vykdančia sovietinės valdžios nurodymus.

SSRS KGB buvo tiesiogiai pavaldus ir atsakingas Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetui. Centrinis KGB aparatas buvo įsikūręs Maskvoje. Į jo struktūrą įėjo ir buvo jam pavaldūs 14-os sovietinių respublikų saugumo komitetai, tarp jų – ir Lietuvos. Vietinė partinė Lietuvos valdžios įtaka komiteto darbui buvo ribota. 

LSSR KGB pareigūnų pažymėjimai, suteikiantys daug išskirtinių teisių (patekti į įvairius objektus, renginius, atlikti patikras, nemokamai naudotis transportu ir pan.)

KGB struktūra 1954–1990 m. nuolat kito, tačiau perskirstant skyrių darbą ir keičiant jų pavadinimus šios žinybos funkcijos beveik nepasikeitė. Vieną iš pagrindinių funkcijų – užsienio žvalgybos – atliko KGB 1-ieji skyriai, tačiau Lietuvoje, kaip ir kituose teritoriniuose SSRS KGB padaliniuose, 1-asis skyrius nebuvo savarankiškas, žvalgybines operacijas užsienyje jis galėjo vykdyti tik vadovybei Maskvoje pritarus. Pagrindinė LSSR KGB veikla buvo vadinamoji vidaus ir ideologinė kontržvalgyba (politinis sekimas). Šias funkcijas 1954–1960 m. vykdė 2-oji ir 4-oji valdyba. 1960 m., 4-ąją valdybą panaikinus, politinio sekimo funkcijos atiteko 2-osios valdybos 2-ajam skyriui. Suaktyvėjus pilietiniam pasipriešinimui, 1967 m. 2-ojo skyriaus pagrindu buvo įsteigtas 5-asis skyrius. Taip atsirado tik politiniam persekiojimui skirtas savarankiškas KGB padalinys.

 

KGB Lietuvoje turėjo didelį, techninėmis darbo priemonėmis gerai aprūpintą aparatą. Pavyzdžiui, 1976 m. KGB centriniame aparate Vilniuje dirbo apytiksliai 700, Kaune – apie 140, Klaipėdos miesto ir Lietuvos jūrų baseino skyriuje – apie 70, Šiauliuose – 26, Panevėžyje – 15 operatyvinių darbuotojų. Visuose Lietuvos rajonuose (jų centruose) veikė KGB įgaliotinių aparatai. Iš viso KGB sistemoje dirbo daugiau kaip 1000 žmonių. Dominavo rusakalbiai, lietuvių, ypač tarp vadovų, buvo nedaug.

Iš LSSR KGB darbuotojų ataskaitų matyti, kad, pvz., 1971 m. tiesiogiai buvo sekamas 1231-as žmogus. Tačiau KGB, pasak jo darbuotojų, dar „aptarnavo“ (t. y. stebėjo) 10 „ypatingos svarbos“ ir 112 „svarbių objektų“, t.y. įstaigų, įmonių ir organizacijų, kuriose iš viso dirbo 128 140 žmonių, 31 transporto, ryšių, prekybos ir žvejybos laivyno „objektą“ su 71 592 darbuotojais, 16 mokslinio tyrimo institutų, 13 aukštųjų mokyklų, 4937 kultūros įstaigas, kuriose dirbo ar mokėsi per 34 000 žmonių. Be dėmesio nebuvo palikta ir 12 019 į Lietuvą tais metais atvykusių užsieniečių bei 5590 į užsienio šalis keliavusių Lietuvos piliečių.

LSSR Valstybės saugumo ministerijos

Klaipėdos apskrities skyriaus viršininko

antspaudas, leidžiantis laivo įgulai išplaukti į reisą  

Sekti ir kontroliuoti tokio didelio kiekio žmonių etatiniai KGB darbuotojai vieni negalėjo. Jiems aktyviai talkino agentai bei patikimi asmenys, kurie nuolat stebėjo visuomenės nuotaikas, sekė atskirus asmenis, formavo sovietų valdžiai naudingą nuomonę, skleidė gandus. KGB agentai buvo sudedamoji KGB organizacijos dalis. Pagal veiklos pobūdį KGB užverbuoti asmenys buvo skirstomi į kelias grupes:

KGB agento bylos viršelis 

Agentai – tai asmenys, slapta bendradarbiavę su KGB ir vykdę jo užduotis bei pavedimus. Agentu galėjo tapti ne kiekvienas. Potencialus kandidatas buvo patikrinamas visais įmanomais būdais. Savanoriškai, idėjiškai dirbančių agentų buvo nedaug. Dažnai verbuojama būdavo prievarta, naudojant šantažą, manipuliuojama įvairiais pažadais, karjeros galimybėmis, materialine gerove, leidimais keliauti į užsienį ir pan.

Sekti ir kontroliuoti tokio didelio kiekio žmonių etatiniai KGB darbuotojai vieni negalėjo. Jiems aktyviai talkino agentai bei patikimi asmenys, kurie nuolat stebėjo visuomenės nuotaikas, sekė atskirus asmenis, formavo sovietų valdžiai naudingą nuomonę, skleidė gandus. KGB agentai buvo sudedamoji KGB organizacijos dalis. Pagal veiklos pobūdį KGB užverbuoti asmenys buvo skirstomi į kelias grupes:

Į KGB agentus verbuojamo asmens duomenų patikrinimo bylos viršelis

Patikimi asmenys – tai žmonės, savanoriškai teikę informaciją apie asmenis ir faktus, dominančius SSRS specialiąsias tarnybas, „sąžiningi sovietiniai piliečiai“. Jei prireikdavo aktyvesnės patikimų asmenų pagalbos, tuomet jie būdavo verbuojami kaip agentai. Patikimų asmenų buvo gerokai daugiau nei agentų.

Sekti ir kontroliuoti tokio didelio kiekio žmonių etatiniai KGB darbuotojai vieni negalėjo. Jiems aktyviai talkino agentai bei patikimi asmenys, kurie nuolat stebėjo visuomenės nuotaikas, sekė atskirus asmenis, formavo sovietų valdžiai naudingą nuomonę, skleidė gandus. KGB agentai buvo sudedamoji KGB organizacijos dalis. Pagal veiklos pobūdį KGB užverbuoti asmenys buvo skirstomi į kelias grupes:

Konspiracinio buto

laikytojo bylos viršelis

Konspiracinių ir susitikimų buto laikytojai – asmenys, slapta bendradarbiavę su KGB, suteikę patalpas specialiųjų tarnybų darbui su agentais ir rezidentais bei užtikrinę tokiam darbui reikalingas konspiracijos sąlygas. Konspiracinių ir susitikimų butų laikytojais galėjo tapti tik idėjiniu-patriotiniu pagrindu užverbuoti asmenys.

KGB agentai veikė beveik kiekviename įmonės, įstaigos, mokslo darbuotojų kolektyve. Antai 1977 m. LSSR KGB turėjo arti 5 tūkst. agentų, 1990 m. pradžioje – per 6 tūkst. Iš agentų pranešimų buvo sudaromos santraukos KGB informaciniams biuleteniams, kartais jais remiantis buvo pradedamos operatyvinio išaiškinimo, patikrinimo ar sekimo bylos. Be agentų ar patikimų asmenų pagalbos KGB negalėjo atlikti kai kurių operacijų, pvz., butuose ar kitose patalpose slapta įrengti sekimo ar klausymosi aparatūros, sekti asmeninę korespondenciją pašto įstaigose, organizuoti slaptas kratas butuose ar viešbučiuose. Visose į užsienį vykstančiose turistinėse grupėse visuomet būdavo jas stebinčių ir kontroliuojančių „patikimų“ asmenų, sekusių kiekvieną žingsnį.

LSSR KGB fotolaboratorija  

Iš Sovietų Sąjungos ne tik buvo sunku ištrūkti, bet ir sunku į ją patekti, kiekvienas atvykstantis užsienietis buvo vertinamas kaip potencialus priešo agentas. Niekas negalėjo atvykti į Lietuvą be KGB žinios ir pritarimo. 2-osios KGB valdybos darbuotojai tikrino visus užsieniečius, tyrė jų ryšius su Lietuvos piliečiais. Kai kuriems išeiviams buvo atimta teisė atvykti į Lietuvą. Atvykusius turistus nuolatos kontroliavo ir sekė tam, kad būtų išvengta kontaktų su „nepatikimais“ asmenimis, užkardyta bet kokia galimybė vykdyti karinį, pramoninį ar kitokį šnipinėjimą. Užsieniečiai būdavo apgyvendinami tuose viešbučiuose, kuriuose buvo įrengtos slapto klausymosi sistemos, filmavimo kameros, o pačius užsieniečiams skirtus viešbučius kontroliavo KGB neetatiniai ir rezervo karininkai.

Pavyzdžiui, vien 1975–1976 m. 7-ojo skyriaus darbuotojai slapta padarė daugiau kaip 5 tūkst. nuotraukų, prie Vilniaus „Neringos“ viešbučio įrengė televizijos kameras, o patys slapta filmavo, naudojo nuotolinę ir stacionarią klausymosi techniką.

Užsieniečių registracijos viešbutyje žurnalas

Tokia užsieniečių kontrolės sistema buvo įvesta ne tik saugantis užsienio žvalgybų agentų, bet ir baiminantis, kad per juos nebūtų perduodami pogrindžio leidiniai, laiškai ar kita sovietinę santvarką „juodinanti“ medžiaga, taip pat siekta, kad SSRS piliečiai negautų jokios „pavojingos“ literatūros iš Vakarų.

Užsieniečių registracijos viešbutyje žurnalas. Tarp atvykusių įrašytas būsimas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus (trečias įrašas iš viršaus)

Tokia užsieniečių kontrolės sistema buvo įvesta ne tik saugantis užsienio žvalgybų agentų, bet ir baiminantis, kad per juos nebūtų perduodami pogrindžio leidiniai, laiškai ar kita sovietinę santvarką „juodinanti“ medžiaga, taip pat siekta, kad SSRS piliečiai negautų jokios „pavojingos“ literatūros iš Vakarų.

Sekti ir kontroliuoti užsieniečius padėjo tai, kad buvo nustatytos draudžiamos jiems lankyti teritorijos. XX a. 6-ojo deš. pabaigoje – 7-ojo deš. pradžioje jiems leista lankytis tik Vilniuje. Vėliau leistos trumpalaikės kelionės į Druskininkus, o vienadienės – į Rumšiškes ir Palangą. Prasidėjus „perestroikai“ leistinų lankytis teritorijų ribos dar labiau prasiplėtė, sukeldamos papildomų rūpesčių saugumo pareigūnams. Jiems, nepaisant pastangų, taip ir nepavyko aklinai užkamšyti visų „geležinės uždangos“ spragų. Kai kuriems užsienio turistams pavykdavo nuvykti į draudžiamas teritorijas, dalis nelegalios spaudos įvairiais keliais galiausiai pasiekdavo adresatus.

 

Tiesioginiu žmonių sekimu užsiėmė 7-tas KGB skyrius. Būtent šio skyriaus darbuotojai vykdė tiesioginį asmenų stebėjimą viešose vietose, transporte. Savo darbą neretai organizuodavo konspiraciniuose butuose. Sekdami juos dominusius žmones, apsimesdavo įvairių profesijų atstovais, naudojo specialią radijo ir fototechniką. Miniatiūrinius fotoaparatus ,,Ajaks“, garso įrašymo prietaisus slėpdavo po viršutiniais drabužiais.

Fotoaparatas „Ajaks-12“ su nuotolinio valdymo mechanizmu ir prietaisu, skirtu jį paslėpti po drabužiais. Objektyvas slepiamas po saga

Portatyvinis diktofonas „Moška-M“ su nuotolinio valdymo mechanizmu (fotografija iš naudojimosi instrukcijos)

KGB 7-asis skyrius padėdavo kitiems padaliniams surasti ieškomus žmones, nustatyti jų gyvenamąją vietą. Oro uostuose sekdavo į Lietuvą iš užsienio atvykstančius asmenis, iš kapitalistinių šalių į Klaipėdą atplaukiančius jūreivius, atlikdavo operatyvinį nustatymą. Operatyvinis nustatymas reiškė slaptą įvairių, dažniausiai biografinių duomenų rinkimą apie KGB dominančius asmenis jų gyvenimo arba darbo vietose. Operatyvinio nustatymo reikėdavo tam tikriems duomenims apie asmenį patvirtinti arba papildyti. Jis buvo atliekamas renkant duomenis apie kandidatus, tinkamus dirbti KGB, sekant konkrečius žmones, tikrinant agentūrą, asmenis pagal gautus signalus ir tuos, kurie susitikdavo su sekamaisiais. Milicijos, pasų ir socialinio aprūpinimo skyriai, poliklinikos, metrikacijos biurai, komunalinės tarnybos, namų kooperatyvai, kariniai komisariatai padėdavo atlikti operatyvinį nustatymą. Turint oficialią informaciją (gyvenamąją vietą, šeimos sudėtį), kitoms žinioms kaupti KGB pasitelkdavo agentūrą.

KGB pareigūnų fotografuotas pirmasis Sąjūdžio mitingas prie Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos [Seimo] rūmų. Vilnius,
1988 m. birželio 21 d. Skaičiais pažymėti: 1. Arūnas Degutis, 2. Artūras Skučas, 3. Arvydas Juozaitis, 4. neidentifikuotas asmuo  

KGB fotografuotas Sąjūdžio mitingas prie Respublikinės [M. Mažvydo] bibliotekos. Vilnius, 1988 m. liepos 26 d. Prie vieno iš dalyvių – Petro Vaitiekūno, nurodymas jį identifikuoti

Veiksminga piliečių sekimo ir kontrolės priemonė buvo slapta pašto ir telegrafo korespondencijos kontrolė. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais buvo tikrinama visa tarptautinė ir kone visa vidaus korespondencija. Vėliau imta tikrinti tik įtariamų, sekamų žmonių gaunama ir pasirinktinai atrinkta vidaus korespondencija, o visa siunčiamoji į Vakarų šalis ar gaunama iš jų buvo tikrinama nuolatos. 1954–1958 m. tuo rūpinosi KGB 6-asis skyrius, nuo 1959 m. rugpjūčio mėn. šias funkcijas perėmė Operatyvinio techninio skyriaus 6-asis poskyris. KGB miestų skyriuose (Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose) kurį laiką veikė pašto kontrolės poskyriai arba punktai. Be šių skyrių darbuotojų, KGB talkino pašto skyriuose dirbę „patikimi“ asmenys.

Metalo detektorius „Šiling 4“, skirtas draudžiamiems daiktams vokuose aptikti (dešinėje). Prietaisas antspaudams ant vokų ir banderolių dėti (kairėjė)

Korespondencijos tikrinimo tarnyba sukaupė duomenis daugiau kaip apie 600 000 su vadinamųjų kapitalistinių šalių gyventojais susirašinėjančių ar siuntinius iš ten gaunančių Lietuvos gyventojų bei užsieniečių, palaikančių ryšį su Lietuvoje ar kitose SSRS vietose gyvenančiais lietuviais. Buvo tvarkomos susirašinėjančiųjų su užsieniečiais stebėjimo bylos, sudaryta nuolatos su užsieniečiais susirašinėjančių asmenų kartoteka. Sovietinis saugumas „įtartiną“ korespondenciją konfiskuodavo, darydavo jos kopijas, išrašus, vertimus. Neretai į Lietuvą iš Vakarų siunčiamos siuntos būdavo grąžinamos siuntėjui. Konfiskuoti leidiniai dažnai patekdavo į specialiąją KGB biblioteką, jie dar būdavo rūšiuojami į „kenksmingus“, ženklinamus vienu šešiakampiu antspaudu, ir „labai kenksmingus“ – dviem šešiakampiais antspaudais.

KGB konfiskuoti „kenksmingi“ leidiniai, pažymėti antspaudais

Korespondencijos tikrinimo tarnyba sukaupė duomenis daugiau kaip apie 600 000 su vadinamųjų kapitalistinių šalių gyventojais susirašinėjančių ar siuntinius iš ten gaunančių Lietuvos gyventojų bei užsieniečių, palaikančių ryšį su Lietuvoje ar kitose SSRS vietose gyvenančiais lietuviais. Buvo tvarkomos susirašinėjančiųjų su užsieniečiais stebėjimo bylos, sudaryta nuolatos su užsieniečiais susirašinėjančių asmenų kartoteka. Sovietinis saugumas „įtartiną“ korespondenciją konfiskuodavo, darydavo jos kopijas, išrašus, vertimus. Neretai į Lietuvą iš Vakarų siunčiamos siuntos būdavo grąžinamos siuntėjui. Konfiskuoti leidiniai dažnai patekdavo į specialiąją KGB biblioteką, jie dar būdavo rūšiuojami į „kenksmingus“, ženklinamus vienu šešiakampiu antspaudu, ir „labai kenksmingus“ – dviem šešiakampiais antspaudais.

KGB konfiskuotas leidinys „Naujoji viltis“, pažymėtas kaip labai „kenksmingas“

Slaptas pokalbių klausymasis – viena iš sovietinių specialiųjų tarnybų priemonių, naudotų antisovietine veikla įtariamų asmenų kontrolei, „nusikalstamos“ jų veiklos įrodymams rinkti arba tų asmenų kompromitacijai. Paprastai būdavo klausomasi už vadinamuosius valstybinius nusikaltimus teistų, iš tremties grįžusių (ypač buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės ir politikos veikėjų, kunigų), susirašinėjančių su užsieniečiais asmenų, užsienio turistų. Nors slaptųjų tarnybų darbuotojai formaliai privalėjo gauti sovietinių teisėsaugos institucijų leidimą taikyti šią „operatyvinę priemonę“, praktiškai jokių suvaržymų nebuvo. Slaptai klausytis drausta tik nomenklatūrai priklausančių, t.y. aukštas pareigas einančių valstybės ir komunistų partijos veikėjų.

Diktofonas „P-180-M“, pagamintas Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykloje „Vilma“

LSSR NKGB jau 1945 m. buvo įsteigtas vadinamasis B skyrius (vėliau jis veikė MGB struktūroje), kurį sudarė dvi grupės: telefonų ir mikrofonų. Skyriaus darbuotojai klausymosi ir kitokią sekimo aparatūrą įrengdavo įstaigų kabinetuose, viešbučiuose, paštuose, restoranuose, kalėjimų kamerose, butuose, traukiniuose ir kituose stebimuose objektuose. 1954 m. šio skyriaus funkcijas perėmė KGB 2-asis specialusis skyrius. KGB teritoriniuose padaliniuose veikė analogiški poskyriai, o rajonuose, kuriuose specialių poskyrių nebuvo, šį darbą atlikdavo kiti operatyviniai skyriai, prireikus pasitelkdami centrinio LSSR KGB aparato darbuotojus.

Įrankių rinkinys „Knopka-63“, sekimo priemonėms – „blakėms“ įmontuoti

1959 m. rugpjūčio mėn. LSSR KGB buvo įsteigtas atskiras Operatyvinis techninis skyrius (OTO). Jo darbuotojai kitų operatyvinių skyrių užsakymu klausydavosi sekamų žmonių telefono pokalbių, slapta juos filmuodavo, fotografuodavo, atlikdavo slaptas, teisėsaugos institucijų nesankcionuotas kratas, gamino priedangos dokumentus specialiųjų tarnybų darbuotojams, organizavo pašto korespondencijos kontrolę.

Telefoninių pokalbių pasiklausimo kabinetas

Greičiausiai tuo metu ar kiek vėliau šio skyriaus patalpose buvo įrengti nedideli vienos dviejų darbo vietų kabinetai, kuriuose prie klausymosi aparatūros nuolat budėjo skyriaus darbuotojai. Sekamų žmonių pokalbiai, vykdavę telefonu ar kambaryje, būdavo įrašomi magnetofono juostoje, prireikus verčiami į rusų kalbą, vėliau spausdinami ir pateikiami specialiose suvestinėse.

KGB savo darbuotojams mokyti, jų kvalifikacijai kelti turėjo platų mokymo įstaigų tinklą. Mokytis profesinių dalykų saugumiečiai buvo siunčiami į Maskvos aukštąją F. Dzeržinskio (vėliau – J. Andropovo) vardo KGB mokyklą, aukštuosius kursus Minske, Almatoje, Leningrade (dab. Sankt Peterburgas), Oriolo ryšių mokyklą, Leningrado užsienio kalbų institutą, taip pat į žemesnės pakopos specialiąsias mokymo įstaigas, įkurtas visoje Sovietų Sąjungoje. Ten mokėsi bei tobulinosi ir Lietuvos KGB padalinio čekistai. Be to, KGB leido įvairią mokamąją, metodinę ir kitokio pobūdžio literatūrą.

KGB literatūra

LSSR KGB savadarbis mokomasis albumas apie pėdsakų tyrimą

LSSR KGB savadarbis mokomasis albumas apie pėdsakų tyrimą

LSSR KGB savadarbis mokomasis albumas apie pėdsakų tyrimą

LSSR KGB savadarbis mokomasis albumas apie pėdsakų tyrimą

KGB pareigūnai buvo aprūpinami pažangiausia to meto technika. Šimtai po visą Sovietų Sąjungą išsibarsčiusių institutų, konstruktorių biurų, gamyklų ir įmonių kūrė, konstravo ir gamino įvairios paskirties techniką ir kitokias priemones, reikalingas sklandžiam saugumo darbui. Šioje srityje, skirtingai nei kitose, niekuomet nebuvo nei žaliavų, nei finansavimo deficito. Tai, ko nesugebėdavo sukonstruoti ar pagaminti sovietų specialistai, buvo gaunama iš socialistinio bloko valstybių arba slapta nukopijuojama ar „pasiskolinama“ iš priešų „kapitalistų“.

LSSR KGB parengtas

mokomasis specialių sekimo

prietaisų ir maskavimosi būdų

(„legendų“) albumas

(XX a. 67 deš.)

Nešiojamos radijo stotys „AVRS-7M“ ir karinė „P-105“ (svoris 20 ir 15 kg)

Speciali technika    1/37

Portatyvinės radijo stotys „Kazbek-BK“ ir „Neva-2“

Speciali technika    2/37

Portatyvinė radijo stotis „Kazbek-BK“ specialiame dirže, pritvirtinta prie agento

Speciali technika    3/37

Portatyvinės radijo stotys „Neva-2“, slepiamos po agento drabužiais

Speciali technika    4/37

Radijo stočių

maitinimo elementai

Speciali technika    5/37

Naktinio matymo prietaisas „PNV“

Speciali technika    6/37

Infraraudonųjų spindulių naktinio matymo prietaisas

Speciali technika   7/37

Žiūronai, skirti stebėjimui prieblandoje

Speciali technika    8/37

Portatyviniai fotoaparatai „Ajaks-9“, „Ajaks-10“, „Ajaks-11“

Speciali technika    9/37

Fotoaparatas „Ajaks-11“ su objektyvo slėpimo mechanizmu po palto saga

Speciali technika    10/37

Atsiveriančios ir neatsiveriančios fotoaparato „Ajaks“ objektyvo maskuotės detalės

Speciali technika    11/37

Objektyvo slėpimas po segtuku

Speciali technika    12/37

Objektyvo slėpimas po palaidinės saga

Speciali technika    13/37

Objektyvo slėpimas po diržo sagtimi

Speciali technika    14/37

Fotoaparatai, įmontuoti lagamine ir moteriškame rankinuke  

Speciali technika   15/37

Fotoaparatai „Fed“ ir „Zenit“ su specialiais objektyvais, skirtais fotografuoti iš toli

Speciali technika    16/37

Pieno, daržovių ir saulėgrąžų „pardavėjai“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     17/37

Pieno, daržovių ir saulėgrąžų „pardavėjai“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“      18/37

„Dviratininkas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“      19/37

„Slidininkas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“      20/37

„Motociklininkas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     21/37

„Valstiečiai“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     22/37

„Greitosios pagalbos ekipažas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“      23/37

„Taksistas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“      24/37

„Važnyčiotojas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“      25/37

„Važnyčiotojas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“      26/37

„Žvejys“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     27/37

„Milicininkas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     28/37

„Tėvai su vaikais“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     29/37

„Peilių galandintojas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     30/37

„Matininkai“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     31/37

„Dailininkas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     32/37

„Poilsiautojai“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     33/37

„Gėlių pardavėja“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     34/37

„Knygų pardavėja“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     35/37

„Darbininkai“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“      36/37

„Dažytojas“

Agentų maskuotės būdai, vadinamosios „legendos“     37/37

„Montuotojas“

Parodoje panaudota medžiaga saugoma

Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje

 

Parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai

Viktoras Avgulis, Gerda Urbonienė, Aistė Tarabildienė, Aleksandras Nesvat

KGB sekimas, būdai ir priemonės

By Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

KGB sekimas, būdai ir priemonės

2020 OLKM paroda (Viktoras)

  • 3,098