Virtuali paroda

Navigacijai naudokite mygtukus su rodyklėmis

DE

EN

RU

 

Vokietijos karo belaisvių stovyklos

 

   Pirmosios karinės gynybos apygardos (vok. Wehrkreis) karo belaisvių stovyklos Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos teritorija (vėliau ir okupuotos teritorijos) buvo suskirstyta į septyniolika karinių gynybos apygardų (vok. Wehrkreis). Pirmoji karinė gynybos apygarda (Wehrkreis I, Königsberg) su joje buvusiomis karo belaisvių stovyklomis apėmė Rytų Prūsiją ir vėliau dalį okupuotos Lenkijos bei Tilžės–Gumbinės karališkosios apygardos teritoriją. Aukščiausioji teritorijos valdžia (vok. Wehrkreiskommando I Ostpreussen) buvo Karaliaučiuje.

 

 

Karo belaisviai buvo vermachto (Vokietijos ginkluotųjų pajėgų) žinioje. Institucinė atsakomybė buvo padalyta Vyriausiajai vermachto vadovybei (vok. Oberkommando der Wehrmacht; OKW) ir Vyriausiajai sausumos kariuomenės vadovybei (vok. Oberkommando des Heeres; OKH). Vyriausiosios vermachto vadovybės Bendrosios vermachto valdybos (vok. Amtsgruppe Allgemeines Wehrmachtamt; AWA; viršininkas – generolas Hermannas Reinecke) Karo belaisvių skyrius, o nuo 1942 m. sausio 1 d. Karo belaisvių reikalų viršininkas buvo atsakingas už Vokietijos reicho, Generalinės gubernijos (okupuotosios Lenkijos) ir vokiečių civilinės administracijos sritis okupuotose šalyse (išskyrus Ukrainą ir Norvegiją). Karo belaisvių reikalų viršininkui buvo pavaldūs septyniolikos karinių gynybos apygardų karo belaisvių skyrių viršininkai. Nuo 1944 m. rugsėjo 25 d. karo belaisvių reikalai perėjo vokiečių SS ir policijos vado Heinricho Himmlerio žinion. H. Himmleris paskyrė SS obergrupenfiurerį Gottlobą Bergerį būti atsakingą už karo belaisvių reikalus.

Sovietų karo belaisvių kolona. Marijampolė, 1941 m. GAM

Pirmosios karinės gynybos apygardos vyriausiasis viršininkas karo belaisvių reikalams iš pradžių buvo generolas leitenantas Hubertas Gercke (mirė 1942 m.), vėliau – generolas pulkininkas Oskaras von Beneckendorffas von Hindenburgas, jo pavaduotojai – majoras Ulrichas Erdtmannas ir rotmistras Perdantas. Kvartirmeisterio (intendanto) pareigas ėjo majoras Krugenbergas. Medicinos ir sanitarijos reikalus tvarkė kapitonas daktaras Savage. Nuo 1944 m. gruodžio vadovavimo funkcijas perėmė generolas pulkininkas Wilhelmas von Stockenhausenas. Už tvarką ir apsaugą buvo atsakingas SS obergrupenfiureris Wilhelmas Rediessas, specialiųjų tarnybų – SD (vok. Sicherheitsdienst – Saugumo tarnyba) ir Sipo (vok. Sicherheitspolizei – Saugumo policija) – atstovas.

 

Vermachto karo belaisvių stovyklos skyrėsi funkcionalumu ir pavaldumu. Tos ypatybės yra užfiksuotos karo belaisvių stovyklos pavadinime ir numeracijoje. Konkreti geografinė stovyklos buvimo vieta numeracijoje paprastai neatsispindi. Oflagas (vok. Offizierslager) – tai tik karininkams (aukštesnio už puskarininkių laipsnio) karo belaisviams skirta stovykla. Tačiau šios taisyklės dažnai buvo nesilaikoma dėl didelio sovietų karo belaisvių skaičiaus. Dažnai karininkai buvo laikomi toje pačioje stovykloje kartu su puskarininkiais ir eiliniais. Iš viso karo metu naciai įsteigė 99 savarankiškus oflagus. 

Stovyklų struktūra Vokietijos karinėms pajėgoms pavaldūs belaisvių lageriai buvo tvarkomi pagal vieną tipinį pavyzdį. Kiekvienas lageris turėjo savo administraciją. Joje privalėjo būti šie skyriai:

 

1A – vadovybė. Atsakinga už organizaciją, apsaugą, režimą ir belaisvių (taip pat ekonominę) apskaitą.

2A – karo belaisvių panaudojimas darbams; čia buvo priimamos paraiškos, sudaromos sutartys, skirstoma į priverčiamuosius darbus; taip pat rengiamos ataskaitos apie karo belaisvių panaudojimą.

2B – Karo belaisvių įskaitos skyrius. Registracija, pavardžių kartoteka, suteikti lageriniai numeriai.

3A – abvero kontržvalgyba; agentūros verbavimas, pabėgimų prevencija.

3B – Cenzūros skyrius; visos korespondencijos tikrinimas.

4A – Ūkio skyrius.

4B – Sanitarinė dalis.

Vokietijos požiūris į Raudonosios armijos belaisvius Iš kariaujančios Vokietijos, kaip Ženevos konvencijos (1929 m. liepos 27 d.) signatarės, a priori buvo tikimasi tos konvencijos principų taikymo ir laikymosi. Tačiau Ženevos postulatai buvo daugmaž taikomi JAV ir Didžiosios Britanijos kariams, o su lenkais, prancūzais ir rusais buvo elgiamasi kitaip. Labai specifinė „teisė“ buvo taikoma Raudonosios armijos kariams. Klausimas, kaip bus traktuojami sovietinės armijos kareiviai, buvo svarstomas dar prieš pradedant karinius mūšius. Pirmiausia užkliuvo Raudonosios armijos politiniai komisarai (vadinamieji politrukai). Buvo manoma, kad jie nėra kariai, o tik politiniai, ideologiniai tarnautojai. Todėl buvo parengtas vadinamasis „Komisaro įsakymas“, arba „Gairės apie komisarus“ (vok. Kommissarbefehl). Vyriausioji vermachto vadovybė, remdamasi 1941 m. kovo 3 d. Hitlerio direktyvomis, 1941 m. birželio 6 d. išleido direktyvą dėl elgesio su politiniais komisarais. Joje nurodoma, kaip atpažinti politrukus ir elgtis su jais: iš karto reikia atskirti nuo kitų karo belaisvių ir tuoj pat likviduoti, tiesiog sušaudyti be teismo. Kiek vėliau prisidėjo dar ir komunistų, ir sovietinių funkcionierių bei, žinoma, žydų tautybės kariškių paieška tarp belaisvių.

Sovietų karo belaisviai. Rietavas, 1941 m. GAM

Remiantis „Komisaro įsakymu“ iš viso buvo nužudyta 140 tūkst. sovietinių karo belaisvių. Mėginantys pabėgti karo belaisviai taip pat buvo perduodami vokiečių saugumo policijai sušaudyti. Sovietiniai karo belaisviai nacių valdžios sąmoningai buvo marinami badu. Jiems buvo skiriami per maži maisto daviniai, dėl to jie palaipsniui nusilpdavo ir mirdavo nuo bado ir ligų. Net ir dirbantiems belaisviams buvo skiriamos pernelyg mažos maisto normos (2200 kalorijų dienai pagal Vyriausiosios sausumos kariuomenės vadovybės 1941 m. rugpjūčio mėn. priimtas instrukcijas). Maisto kokybė buvo labai prasta. Dėl nusikalstamos nacistinės Vokietijos politikos sovietinių karo belaisvių atžvilgiu iki 1941 m. pabaigos žuvo apie 2 mln., o iki karo pabaigos – daugiau kaip 3,3 mln. karo belaisvių.  

 SSRS valdžios požiūris į karo belaisvius Negailestinga Raudonosios armijos kariams buvo ir sovietų valdžia. 1941 m. rugpjūčio 16 d. paskelbtame Raudonosios armijos vyriausiojo štabo įsakyme Nr. 270 buvo reikalaujama kovoti su priešu visais įmanomais būdais ir priemonėmis iki galo, o nepaklusniuosius, ketinančius pasiduoti raginama šaudyti vietoje. Visi į vokiečių nelaisvę patekę ar bent trumpą laiką okupuotoje teritorijoje atsidūrę raudonarmiečiai ar jų vadai buvo vertinami kaip tėvynės išdavikai. Neretai nuosprendžiai tokiems asmenims buvo paskelbiami už akių, jiems kalint karo belaisvių stovyklose. Tam pagrindas buvo gauti operatyviniai duomenys apie tariamą antisovietinę veiklą. Nuosprendžiai buvo skelbiami be jokios patikros, kartais tik pagal gautą pranešimą. Kiekvienas grįžusysis pas savus karo belaisvis turėjo pereiti NKVD patikrą specialiose stovyklose. Represijų sulaukdavo ir tėvynės išdavikais paskelbtų karo belaisvių šeimos. 1941 m. birželio 28 d. sovietų vadovybės paskelbtame įsakyme teigiama, kad išdavikų šeimos narius galima suimti, teisti ir ištremti.       

Raudonosios armijos vyriausiojo štabo 1941 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 270 pirmas puslapis

Kudirkos Naumiestis ir Širvinta Kudirkos Naumiestis – miestelis, įsikūręs Lietuvos pietvakariuose, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Pirmieji gyventojai čia apsigyveno dar XVI a. 1643 m. miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, o karaliaus Vladislovo IV garbei jis buvo pavadintas Vladislavovu. Šis pavadinimas nelabai prigijo, žmonės miestelį vadino Naumiesčiu. 1934 m. čia gyvenusio ir kūrusio rašytojo ir Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos garbei miestelis buvo pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. 

Lietuvos SSR žemėlapis, 1940–1941 m.

Pažymėti Kudirkos Naumiestis ir Širvinta. RTAR

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, 1918–1940 m., Kudirkos Naumiestyje gyveno apie 3 tūkst. gyventojų, didesnė jų pusė buvo lietuviai, trečdalį sudarė žydai, likusieji – vokiečiai ir kitų tautybių žmonės. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu, amatais, prekyba. Palei Šešupės ir Širvintos upių vagas ėjo siena su Vokietijai tuomet priklausiusia Rytų Prūsija. Kitapus sienos buvo įsikūręs Širvintos miestelis (vok. Schirwindt). Abu miestelius jungė tiltas. Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos gyventojai kaimyniškai bendravo, vykdavo vieni pas kitus apsipirkti ir pan. Ramų ir taikų gyvenimą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Kudirkos Naumiestyje vokiečiai įkūrė karo belaisvių stovyklą sovietų kariams. Širvinta, kurios vardu buvo pavadinta minėta stovykla, sovietų kariuomenės karo pabaigoje buvo nuniokota, gyventojai vokiečiai iš jos pasitraukė. Likę be šeimininkų apgriauti pastatai sunyko, buvo išardomi plytoms. Dabar buvusioje Širvintos teritorijoje, priklausančioje Rusijos Kaliningrado sričiai ir vadinamai Kutuzovu, veikia karinis poligonas.    

Kudirkos Naumiestis. 1935 m. A. Smolenskio nuotr. RTAR

Širvinta. Vokietija, apie 1928 m. Atvirukas. Ecker leidėjas. RTAR

   Karo belaisvių stovyklos – Oflago 60 – įkūrimas 1940 m. birželio 15 d. Kudirkos Naumiestis kartu su visa Lietuva buvo okupuotas Sovietų Sąjungos. Mieste įsikūrė sovietų valdžios įstaigos, prasidėjo sovietizacijos procesai. 1941 m. birželio 22-ąją, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, pasienyje su Vokietija esantis Kudirkos Naumiestis buvo užimtas vokiečių kariuomenės pirmomis valandomis be jokio pasipriešinimo. Liepos mėnesį naujieji okupantai pietiniame miestelio pakraštyje, prie kelio į Lauckaimį, ėmė statyti karo belaisvių stovyklą į nelaisvę patekusiems sovietų kariams. Nors karo belaisvių stovykla vadinosi oflagu, ji iš tikrųjų buvo naudojama kaip stalagas (vok. Stammlager), t. y. stovykla, kurioje daugiausia buvo kalinami eiliniai kariai ir puskarininkiai.

Vokietijos–Lietuvos SSR žemėlapis, 1940–1941 m.

Pažymėta karo belaisvių stovyklos vieta. GAM  

Statybose dirbo tiek karo belaisviai, tiek samdomi naumiestiečiai. Mediniai skydai, durys, langai ir kitos statybinės medžiagos ūkinių barakų sienoms buvo gabenami iš Vokietijos. Žemines belaisviai statė patys. Rudenį belaisvių stovykla jau buvo pastatyta.

Sovietų karo belaisviai tiesia kelią į Vokietijos karo belaisvių stovyklą – Oflagą 60. Kudirkos Naumiestis, 1941 m. GAM

Iš Vokietijos atvežtos ūkinių barakų medžiagos. 1941 m. MŠK

Pradedamas statyti ūkinis barakas. 1941 m. MŠK

Baigiamas statyti ūkinis barakas. 1941 m. LNM

Statomos stovyklos bendras vaizdas. Tolumoje – Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. 1941 m. LNM

Matuojamos ir žymimos vietos belaisvių žeminėms. 1941 m. MŠK

Belaisviai kasa duobes žeminėms. 1941 m. GAM

Belaisviai įrenginėja žemines. 1941 m. GAM

Tiesiamas kelias – voluojama akmens skalda. 1941 m. MŠK

Belaisviai tempia volą. 1941 m. GAM

Įrengiamas vandens gręžinys. 1941 m. LNM

   Stovyklos administracija Lenkijos istoriko Zygmunto Lietzo teigimu, Oflago 60 komendantūra buvo sudaryta 1941 m. balandžio 15–25 d. Dešimtojoje karinėje gynybos apygardoje Šlezvigo žemėje. 1941 m. balandžio 26 d. lagerio administracija perėjo Pirmosios karinės gynybos apygardos (Rytprūsių) žinion. Stovyklos komendantu iki 1942 m. pavasario buvo pulkininkas baronas Vietinghoffas, vėliau – komisaras majoras Oelrichas. Stovyklos administracija buvo įsikūrusi buvusios muitinės pastatuose. Oflagą 60 saugojo 469-ojo krašto šaulių bataliono (landvero, vok. Landesschützenbataillon) pirmoji kuopa. Kudirkos Naumiesčio sinagogoje buvo įkurtas lagerio lazaretas.

Oflago 60 administracija prie buvusios muitinės pastato. 1941 m. LNM

Oflago 60 administracija švenčia Naujuosius metus.

1941 m. gruodis. LNM

Belaisvių suskirstymas  Belaisviai stovykloje pagal rasinius ir tautinius kriterijus buvo suskirstyti į keturias grupes: rusai, ukrainiečiai su baltarusiais, kaukaziečiai, azijiečiai ir apgyvendinti skirtingose zonose (A, B, C, D) esančiose žeminėse.

 

Kalinimo sąlygos Žeminėse vyravo šaltis ir drėgmė, pasikloti ant žemės nebuvo šieno ir šiaudų, užsikloti belaisviai galėjo tik išsaugotomis karinėmis milinėmis. Maitinimas buvo labai prastas. Kartą per dieną duodavo iš runkelių virtos sriubos ir 100–200 gramų duonos, itin retais atvejais po šaukštą džemo. Nuo bado išsekę žmonės kasdien mirdavo dešimtimis. Kūnai buvo užkasami senųjų žydų kapinių teritorijoje.

Vietiniai gyventojai, nors ir bijodami sargybinių, išsekusiems kaliniams perduodavo ar permesdavo per tvorą duonos, bulvių, tabako ir kt. Jie, susitarę su stovyklos administracija, imdavo belaisvius darbams į savo ūkius už maistą.

Belaisvių stovyklos A zona.

1941 m. gruodis. GAM

Slavų kilmės sovietų belaisviai prie savo zonos vartų. 1942 m. GAM

Azijiečių kilmės sovietų belaisviai savo zonoje. 1941–1942 m. MŠK

Sovietų belaisviai už spygliuotos tvoros. 1942 m. GAM

D zona. 1941–1942 m. LNM

Sargybos bokštelis prie D zonos. 1941–1942 m. GAM  

Belaisviai iš vežimo krauna duonos kepalus. 1942 m. kovas. GAM

Belaisviai dalijasi maistą. 1942 m. GAM

Belaisviai valgo prie žeminės. 1942 m. GAM

Belaisviai prie savo zonos vartų. 1942 m. GAM

Priverstiniai darbai Sovietų karo belaisviai buvo verčiami dirbti įvairius darbus. Daug jų dirbo atstatant hidroelektrinės užtvanką Kudirkos Naumiestyje, Širvintoje statė bunkerius, ūkiuose dirbo žemės ūkio darbus. Ūkiniuose stovyklos barakuose įrengtose dirbtuvėse siuvo ir taisė drabužius, batus.

 

Aukos Remiantis įvairiais šaltiniais, Oflage 60 galėjo būti įkalinta iki 25 tūkst. belaisvių. 1942 m. vasario 1 d. stovykloje kalėjo 3234 belaisviai. Po dviejų mėnesių dėl didelio mirtingumo belaisvių sumažėjo iki 2 tūkst.  Skirtingais duomenimis, dėl nepakeliamų sąlygų stovykloje mirė ar buvo nužudyta nuo 4 tūkst. iki 11,5 tūkst. žmonių. Kartą per savaitę į nelaisvę patekusius politinius komisarus, komunistus, žydus vokiečiai sušaudydavo prieštankiniame griovyje netoli Žynių kaimo. Atranką pagal rasinius ir politinius kriterijus vykdė speciali Tilžės gestapo komanda, kuriai vadovavo kriminalinis sekretorius Hansas La Coutre. Kartais Tilžės gestapininkams šaudyti padėdavo ir Oflago 60 sargybiniai.

Darbas siuvykloje. 1942 m. GAM

Taisomi batai. 1942 m. GAM

Į priverstinius darbus vedami belaisviai. 1942 m. žiema. LNM

Belaisviams dalijamos klumpės. 1942 m. kovas. GAM

Belaisviai prie vandens siurblio.

1941–1942 m. LNM

Į stovyklą atvaryti sovietų belaisviai. 1941–1942 m. MŠK

Oflago 60 vaizdas žiemos metu. 1941–1942 m. GAM

Stovyklos uždarymas 1942 m. liepą stovykla buvo uždaryta. Didžioji dalis stovyklos belaisvių buvo nuvaryti į Širvintą, iš kur siauruoju geležinkeliu išvežti į reicho teritoriją. Kiti palikti dirbti pas vietos ūkininkus, kur jie išbuvo iki pat sovietų fronto priartėjimo 1944 m. pavasarį.

 

Karo belaisvių stovyklos vieta 2017 m. Po karo Oflago 60 teritorija perėjo vietinio „Keturkaimio“ kolūkio žinion. Laukai buvo naudojami žemės ūkiui. 2017 m. pavasarį buvo išlikę tik du iš buvusių pastatų

Širvintos siaurojo geležinkelio stotis. Išvežami belaisviai.

Vokietija, 1942 m. LNM

Buvusios stovyklos teritorija. Tolumoje – Kudirkos Naumiesčio

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. 2017 m. GAM

Buvusios stovyklos teritorija. 2017 m. GAM

Stovyklos pastato, kuriame buvo įsikūręs sargybos postas, statyba

1941 m. MŠK

Tas pats pastatas 2017 m. GAM

Masinė karo belaisvių kapavietė Kudirkos Naumiesčio žydų senosiose kapinėse. 2017 m. GAM

Masinės kapavietės vieta Kudirkos Naumiesčio žydų senosiose kapinėse šiuo metu yra sutvarkyta ir prižiūrima, pastatytas paminklas žuvusiesiems atminti.

Nuotraukos gautos iš:

 

Genocido aukų muziejaus – GAM

Lietuvos nacionalinio muziejaus – LNM

Muziejaus „Širvintos kampelis“ – MŠK

Romo Treiderio asmeninio rinkinio – RTAR 

Atsiliepimus, turimą papildomą informaciją prašome siųsti el. paštu muziejus@genocid.lt

 

 

Parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai dr. Arūnas Bubnys, Eugenijus Peikštenis, Viktoras Avgulis, Aistė Tarabildienė, Aleksandras Nesvat 

Už pagalbą rengiant parodą dėkojame

dr. Arūnei Arbušauskaitei, Romui Treideriui, Sauliui Girčiui 

(Tekstinė parodos versija pasiekiama LGGRTC puslapyje)